Gintautas Sakalauskas

ŠRMKL prieš sezoną pakalbino visų komandų vadovus ar atstovus, kuriems buvo užduoti tie patys klausimai. Šiandien pateikiame Jums "Musninkų" komandos atstovo, Gintauto Sakalausko, atsakymus. Nors Gintautas yra labai užimtas žmogus, tačiau jis nepagailėjo savo laiko ir itin išsamiai atsakė į užduotus klausimus. Tekstas neredaguotas. Gero skaitymo!

Trumpai papasakokite apie save ir savo kelią į krepšinio aikštelę.

Esu iš tos kartos, kuriam krepšinis jaunystėje pirmiausia buvo politika. Didžiulis Kauno „Žalgirio“ populiarumas iki Nepriklausomybės atkūrimo pirmiausia buvo susijęs su kokybišku ir pergales nešusiu žaidimu sovietų sąjungos (mažąją parašyta sąmoningai) pirmenybėse, ypač – prieš Maskvos komandas 80-aisiais. Tuo metu buvau paauglys ir Lietuvos krepšininkai buvo ne šiaip sportininkai, tai buvo ir stebukladariai, ir misionieriai, ir apaštalai, ir politikai (ligi šiol mano karta puikiai pamena kandžias Rimo Kurtinaičio replikas apie sovietus arba Arvydo Sabonio „žąsiukų šokį“ 1987-ųjų superfinale). Visa tai buvo laisvės ženklai ir turėjo visai kitą prieskonį, nei dabar. Tai labai populiarino krepšinį.

Be to, mano tėtis tais laikais buvo taip pat didelis krepšinio gerbėjas, ėmė vestis kartu į Vilniaus „Statybos“ varžybas (gimiau ir užaugau Vilniuje vilnietis). Mane žavėjo atmosfera Vilniaus Sporto rūmuose. Nors „Statyba“ dažniausiai likdavo antroje turnyro lentelės pusėje, bet salė būdavo pilnutėlė ir triukšmas buvo neįtikėtinas. Tai buvo laisvės pradžia – sportas ir koncertai. Man ir pačiam patiko žaisti krepšinį, bet gal 7-oje klasėje krepšinį lankęs klasiokas nusivedė į krepšinio būrelį. Ten treneris sustatė visus pagal ūgį, aš gal iš 20 vaikinų buvau 3-ias nuo galo. Man, kaip naujokui, treneris sako, na va, matai Gintautai, kokia tavo situacija – davė suprasti kad nieko nebus. Iš tiesų tai buvo pedagoginė katastrofa iš jo pusės, nes aš labai norėjau žaisti. Be to, tą dieną visą treniruotės laiką pražaidėm žolės riedulį su kažkokiomis mažomis lazdomis, nebuvo jokio krepšinio. Nesupratau, kam to reikia, ir daugiau krepšinio būrelio nelankiau.

Bet žaidžiau mokykloje, turėjau talentingų klasiokų. Mes būdami 10-je klasėje tapome Vilniaus 48-osios vidurinės (dabar – Maironio progimnazija) mokyklos čempionais, t. y. aplošėm ir vyresnes klases. Tie, kas tai yra patyrę mokykloje, puikiai žino, ką tai reiškia, pusmetį vaikščiojom iškėlę galvas. Po to įsitraukiau į jaunimo veiklą Vilniaus Pal. J. Matulaičio parapijoje, žaisdavom kartu laisvalaikiu, taip pat ir turnyruose tarp parapijų. 2010 m. išsikėlėme su žmona Birute iš Vilniaus į Vindeikius (šalia Musninkų), bet aš dar vis tiek važinėdavau žaisti į Vilnių, kol po poros metų atradau vietinius krepšinio šaltinius, tuo labai džiaugiuosi, nes neturėti galimybės žaisti čia pat vietoje buvo kančia. Kaip šiandien pamenu, atėjau žaisti su vietiniu Musninkų jaunimu ir gal antrose rungtynėse nesėkmingai nusileidau ant Ryčio Liutkaus (dabar – mūsų „centras“) kojos ir eilinį kartą pasitempiau čiurną. Vėl du mėnesius nežaidžiau, bet labai liūdna nebuvo – žinojau, kur galėsiu sugrįžti.

Kaip ir kada atsirado/susikūrė Jūsų komanda? Kas yra Jūsų komandos „siela“? Gal turite kokių tradicijų?

Aš savo vietinę organizuotą mėgėjišką karjerą pradėjau nuo Musninkų „Spindulio“ komandos, kelis metus žaidėme Merės taurėje. Vėliau komanda iširo – kas išsikėlė į Vilnių, pradėjo dirbti, sukūrė šeimas, atsirado kitų interesų, pradėjo žaisti kitose komandose ir pan. Tada Čiobiškio „Šembreikeriai“ pakvietė žaisti kartu Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijoje, su kuria turime labai draugiškus santykius. Džiaugiausi su jais laimėjęs 3-ią vietą 2023 m. Merės taurės turnyre.

Viskas turbūt taip ir būtų likę, jei ne vienas įvykis. Kartą mums atvykus žaisti į gimnazijos salę ten jau buvo vienas vaikinas, mėtęs į krepšį kartu su savo žmona Evelina. Mes juos pakvietėm likti ir žaisti kartu. Aš prisiminiau save, kai pirmaisiais gyvenimo Vindeikiuose metais neturėjau galimybių žaisti ten, kur gyvenu, ir net neturėjau žalio supratimo, kur tų galimybių ieškoti. Tas vaikinas buvo vardu Tomas. Bėgant savaitėms paaiškėjo, kad jis yra daug ir ilgai žaidęs su įvairiomis mėgėjų komandomis ir gerai išmano tokių lygų organizavimo subtilybes, jis ir subūrė mūsų naująją „Musninkų“ komandą, kurios narių daugumą sudaro buvusi Musninkų „Spindulio“ ir esama Čiobiškio „Šembreikerių“ komanda (Širvintų lygoje mes žaisime atskirai, tačiau Sostinės krepšinio F lygoje esame viena komanda). Tomas suorganizavo aprangą, užregistravo mus Sostinės krepšinio lygos pavasario turnyrui, jo dėka vasarą sudalyvavome bent 6-iuose krepšinio turnyruose, įskaitant jo suorganizuotus du turnyrus Musninkuose (laimėjome ir parapijos įsteigtą signataro kun. Alfonso Petrulio taurę); Tomas pasiūlė rengti fizinio parengimo treniruotes kartu su treneriu, suorganizavo salę Širvintų Stuokos-Gucevičiaus mokyklos salėje, organizuoja draugiškas rungtynes, jo dėka pradėjome žaisti Sostinės krepšinio lygoje, taip pat šioje, jo iniciatyva sukurtoje Širvintų rajono krepšinio mėgėjų lygoje. Be to, ir pats krepšinį žaidžia visai neblogai J, moka mobilizuoti komandą ir jai vadovauti. Žinoma, kad visuomet svarbus ir kitų komandos narių palaikymas, tačiau tai, kad turime tokią nuostabią komandą, iš kurios galime padaryti net tris sudėtis, pirmiausia yra Tomo Aleinikovo nuopelnas. Jis iš tiesų yra ir šios komandos vadovas, ir siela, aš galima sakyti, tesu „pavaduotojas“, nes be visų komandos reikalų jam dar tenka daug darbo organizuojant visą lygos veiklą, todėl šis interviu su manimi, o ne su juo – jis turbūt galėtų apie viską papasakoti daug daugiau ir išsamiau.

Kokiomis nuotaikomis pasitinkate naująjį krepšinio sezoną? Ar vyko koks nors specialus pasiruošimas?

Nuotaikos džiaugsmingos. Nors susikūrėme tik šių metų pradžioje, bet jaučiame didelį postūmį ir tobulėjimą, esame jau daug geresni nei prieš pusmetį. Todėl smagu bus išbandyti save ir Širvintų rajono mėgėjų lygoje. Džiugu ir dėl paties rajono. Šis turnyras neišvengiamai suves labai skirtingų kartų žaidėjus – dėl to yra džiugu.

Kaip vertinate naujos krepšinio lygos atsiradimą Širvintų rajone? Kokie Jūsų ir komandos lūkesčiai pirmajam ŠRMKL sezonui? Ko tikitės?

Tai yra didelis laimėjimas rajonui, jo krepšinio mėgėjams ir sirgaliams. Kartu su Tomu buvome pas rajono merę Živilę Pinskuvienę ir jos komandą, susilaukėme daug palaikymo. Tai, kad ši lyga organizuojama visiškai savanoriškai ir paremta tik asmeniniu entuziazmu ir esamais draugiškumo ryšiais, yra nuostabus pavyzdys, ką galima pasiekti tiesiog gyvenant gražia idėja ir žinant, kaip ją įgyvendinti.

Žinoma, kad sporte svarbios yra pergalės, jų ir tikimės. Bet šalia to tikimės, kad šis turnyras sudarys sąlygas geresniam tarpusavio pažinimui, naujiems ryšiams, naujoms patirtims ir bus ilgalaikis.

Kokie Jūsų komandos tikslai ŠRMKL?

Manau, kad esame pajėgūs žaisti finalo ketverte, galbūt netgi laimėti šį turnyrą – per pastarąjį pusmetį daug ties tuo dirbome kaip komanda. Bet, kaip sakė klasikas, „turnyras ilgas“, visko gali nutikti. Svarbu eiti į priekį.

Įvardinkite komandas, kurios, Jūsų nuomone, užims prizines vietas.

Na turbūt galima žvelgti į žiemą vykusį Merės taurės turnyrą – „Sparta“ žaidė finale, „Šembreikeriai“ laimėjo 3-ią vietą, „Musninkai“ taip pat tik iš dalies nauja komanda, nes daugelis žaidėjų yra žaidę už kitas komandas – ir kartu, ir atskirai. Tai aš taip spėčiau, kad šios trys komandos bus tarp prizininkų. Tik man atrodo, būtų labai neperspektyvu dalintis medalius turnyrui dar neprasidėjus, jam dar nepasibaigus ar žaisti vien dėl medalių. Kaip minėjau, tai pirmiausiai turi būti erdvė mėgėjiškam pasižaidimui, susipažinimui, bendravimui, tobulėjimui, o pats turnyras ir apdovanojimai yra tik priemonė tam.

Kas, Jūsų nuomone, galėtų tapti naudingiausiu lygos krepšininku?

Tas, kas žais naudingiausiai. Viso sezono metu. Esame nedidelė žmonių grupė, dauguma puikiai žinome komandų pačius geriausius žaidėjus ar vienus geriausių. Visgi tai yra mėgėjų lyga, gali nepavykti žaisti visose varžybose, gali būti ligų ir traumų, gali atsirasti kitų interesų ir turnyrų. Naudingiausiu neabejotinai taps tas, kuris ne tik nuosekliai žais gerai, bet ir džiaugsis žaidimu būtent šioje lygoje.

Ar yra komanda su kurios atstovais geriausiai sutariate? O gal su kuo kažkuriais varžovais turite „nesuvestų sąskaitų“?

Nesuvestų sąskaitų tikrai nėra, tikiuosi, kad jų nebus ir nereikės su niekuo suvedinėti. Esame žaidę daug draugiškų rungtynių su „Džinglais“, juos gerai pažįstame. Žinoma, išskirtinį prieskonį turės rungtynės su „Šembreikeriais“ – daug žaidžiame kartu kaip komanda, šiame turnyre būsime priešininkais, turbūt jokiais būdais nesinorės vieni kitiems nusileisti, norėsis parodyti ir įrodyti, kas ką gali, nes per daug gerai vieni kitus pažįstame.

Ko palinkėtumėte kitiems lygos dalyviams?

Džiaugtis bendravimu per krepšinį ir gerbti vieniems kitus, populiarinti lygą, apie ją pasakoti ir rašyti socialiniuose tinkluose, kviesti palaikyti savo komandą sirgalius, nesidžiaugti be ribų laimėjus ir neliūdėti pralošus, nes bendras žaidimas pirmiausia turi mus vienyti, ne skirti.

Ačiū!